Poetas keliauja naktį namo, ir šaltas asfaltas po jo kojomis taip romantiškai blizga mėnesienos šviesoje. Poetas eina neskubėdamas, o širdyje maišosi įvairiausi jausmai: ir gėla, ir džiaugsmas, ir viltis, ir skausmas.
„Kodėl ji neatrašė, juk aš jai net keturis kartus parašiau? Ar jai nepatiko mano poemos, gal netinkamai surimavau? O gal ji prisiskaičiusi tų visų populiariųjų žurnalų dabar laikosi to modelio, kai stengiasi mane vedžioti už nosies tarsi tam, kad aš dar labiau susidomėčiau? Kas dar, kodėl? Nors ne, ji ne tokia. Ji nebus tokia šalta, kaip šis šaltas asfaltas, spinduliuojantis širdies šaltumo šviesą… Ji ne tokia… O gal… Taip, žinau, kodėl ji neatrašė. Ji pabijojo pasirodyti per kvaila, ir visai be reikalo. Tikiu jos protu, kaip tikiu grožiu. Tikriausiai ji dabar ieško tinkamų poemų, kuriomis galėtų atsakyti ir į manuosius žodžius. Juk nederėtų taip po mano karštų pasisakymų atsakyti paprastai ir lengvabūdiškai „sekasi gerai, ką veiki?“. Taip, ji protingesnė, nei galvojau. Stengiasi viską kruopščiai padaryti kuo geriau…“, – mintyse kalba su savimi poetas.
Poetas vidurnaktį eina namo, ir šaltas asfaltas ima trauktis švelniu ledu. Buvo pašilę, bet tik trumpam. Formuojasi plikledis, žiema ir vėl sausio mėnesį užklumpa netikėtai, ir niekas nespėjo pakankamai pabarstyti smėlio. O gal veikiau druskos – taip, druska poetui patinka labiau. O ypač – druskos kristalai. Dabar štai jis sustoja eidamas per lenktą Žvėryno tiltą. Apačioje Nerimi plaukia ledo ižai, panašūs į didelius druskos kristalus. Ak, kad ji dabar būtų su juo, kad matytų tą grožį. Kad galėtų jam išsakyti visas tas mintis, kurių jau turbūt daug pririnko, bet dar nedrįsta išsakyti.
„Greitai šaltas asfaltas apsitrauks ledu, ir jeigu ji man parašys kvietimą pas ją ateiti, aš jau neisiu. Aš taip pat turiu būti išdidus, per ilgai laukiau prie jos laiptinės. Ledas yra ženklas man taip pat padaryti nedidelį atstumą ir laikytis šiek tiek atokiau. Taip ir padarysiu, tegul negalvoja, kad esu taip lengvai pasiekiamas. Aš rodau dėmesį, moku tą padaryti subtiliau už kitus, bet tas dėmesys yra ne pigus šlamštas, o nepaprastas brangakmenis, kuris nesimėto kaip sniegas iš dangaus“, – pamažu ima irzti poetas.
Poetas eina šaltu asfaltu, jis jau visai prie namų, kai supypsi jo telefonas. Ekrane šviečia žinutė: „Juk sakiau, daugiau man nerašinėk“.