Išvykti dirbti į Angliją paviliojo tikrai ne mokesciu grazinimas, pasalpos UK, apie kurias vis parodo tokiose laidose kaip „Emigrantai“. Tiesiog atėjo laikas ieškoti perspektyvesnių kampų gyvenime, ieškoti to, kas leistų geriau ir efektyviau išnaudoti, pritaikyti savo žinias, kas leistų daugiau uždirbti. Gyvenau Lietuvoje ilgai, čia dirbau socialine darbuotoja. Sunku padėti skurstantiems žmonėms, patiriantiems socialines problemas, kai pati uždirbi tiek pat, kiek jie sukrapšto iš pašalpų. Galiausiai ėmiau svarstyti tai, ką anksčiau smerkiau – emigraciją. Ir tuomet viskas ir prasidėjo.
Apsigyveno pas gimines
Pirmiausia atvykusi sužinojau, kad pasalpos Anglijoje iš tiesų yra didelės ir bedarbiai jomis mėgaujasi. Bet negali tik atvykęs pradėti gyventi iš pašalpos. Pirma ir ją reikia „užsidirbti“. Kas nėra neįmanoma, kadangi vis tiek juk galiausiai atvyksti dirbti, o ne vegetuoti. Aš apsigyvenau pas gimines – vyro tėvai jau seniai čia buvo įleidę šaknis ir gyveno patogiai, viskuo apsirūpinti. Anksčiau visada galvodavau, kad pinigų siekdami ir iškeisdami įprastą gyvenimo būdą gali gyventi tik tie žmonės, kurie apskritai yra nelaimingi, nes neturi mėgstamų veiklų. Man visada atrodė, kad pirmiausia turi stengtis gyvenime daryti, ką nori. Kai kartą bandžiau pereiti į kitą, visiškai nepatrauklią, bet labai pelningą veiklą, gyvenau kaip nelaimingas robotas. Ir tik tuomet, kai ėmiausi kitokio požiūrio, kai pradėjau darbuotis ta linkme, kad galėčiau gyvenime gauti, ko reikia, kad galėčiau apsigyventi taip, kaip noriu, tik tada nors ir turėdama mažiau, supratau, kad taip vis tiek geriau. Jau geriau turėti mažiau ir daryti, ką nori. O jeigu yra galimybė emigracijoje už tą pačią profesiją uždirbti daugiau, tuomet emigruoti ir plėstis tikrai verta. Tad tą ir pabandžiau padaryti.
Bandė atidaryti savo verslą
Taigi, pirmiausia supratau, kad jokios pasalpos Anglijoje manęs nelaikys, bandysiu įtvirtinti savo veiklas. Pirmoji idėja buvo atidaryti savo verslą, susijusį su socialine rūpyba. Deja, labai greitai pamačiau ir supratau, kad tai labai sunku daryti, kadangi savo verslo atidarymui reikia per daug pastangų. Reikia tiksliau investicijų. Teko eiti į kitą darbą, kuris vis tiek buvo šioje srityje. Tai – senų žmonių priežiūra, kuri man visada patiko. Aš iki dabar galvoju, kad laimingiausi yra žmonės, kurie dirba kažką, kas leidžia rūpintis kitais žmonėmis. Todėl taip ir nutiko, kad bandymas atidaryti savo verslą baigėsi tuo, kad pati pradėjau pas kitus dirbti ir galiausiai likau tuo patenkinta.