Taigi, pasibaigė mūsų atostogos. Niekam to nesakome, tačiau geriausia jų dalis buvo ta, kai puikūs kondicionieriai mus aprūpino šaltu oru. Štai kaip mes keliavome, ir kodėl oro kondicionavimas man paliko geriausią įspūdį.
Buvo daug gamtos
Balkanų šalis, kurioje apsilankėme, nebuvo puikiai paruošta turizmui. Kitose šalyse, ypač Vakaruose, tose, kuriose jau pažengusi visa civilizacija į priekį, visada gali rasti visus tau pritaikytus patogumus. Čia net ir kondicionieriai yra retenybė. Tačiau šalies šiaurėje buvo maždaug toks klimatas, kaip ir kokioje Lietuvoje labai karštą vasaros dieną. Taigi, nėra vėsu, bet ir nėra labai nepakeliamai karšta. Žmogus, kuris bent kartą vasarą keliavo po Turkiją, Italiją ar Maroką, ir šioje šalyje supras, ką tai reiškia karščiai. Tai, kas mus pasitiko iš pat pradžių, ar nebuvo tikrasis karštis. O ir žmonės gyveno įprastu vakarietišku ritmu. Niekas per kaitrą nedarė tos didžiosios pertraukos, kai žmonės eina kaip nugeibę lapai namo pamiegoti, o į darbą grįžta atvėsus vakarop. Čia, atrodo, viskas kažkaip normalu. Tik važinėjant per kalnuotas vietas autobusiukais ir traukiniais jau galėjai jausti nugara žliaugiantį prakaitą. Tačiau karštose pietų šalyse, kuriose ekonomika dar nėra atsigavusi po kokių nors politinių neramumų, be galo dažnai gali pastebėti tokius dalykus, kai net autobusuose, važiuojančiuose per vidurdienį, nėra jokio kondicionieriaus, jokios kondicionavimo sistemos. Vienintelė paguoda – kai vairuotojas sustoja kur nors prie kelio, kur atiteka šaltas kalnų šaltinis. Ten visi prisipila ledinio vandens ir jaučiasi tiesiog pakylėti.