Poetas keliauja naktį namo, ir šaltas asfaltas po jo kojomis taip romantiškai blizga mėnesienos šviesoje. Poetas eina neskubėdamas, o širdyje maišosi įvairiausi jausmai: ir gėla, ir džiaugsmas, ir viltis, ir skausmas.
„Kodėl ji neatrašė, juk aš jai net keturis kartus parašiau? Ar jai nepatiko mano poemos, gal netinkamai surimavau? O gal ji prisiskaičiusi tų visų populiariųjų žurnalų dabar laikosi to modelio, kai stengiasi mane vedžioti už nosies tarsi tam, kad aš dar labiau susidomėčiau? Kas dar, kodėl? Nors ne, ji ne tokia. Ji nebus tokia šalta, kaip šis šaltas asfaltas, spinduliuojantis širdies šaltumo šviesą… Ji ne tokia… O gal… Taip, žinau, kodėl ji neatrašė. Ji pabijojo pasirodyti per kvaila, ir visai be reikalo. Tikiu jos protu, kaip tikiu grožiu. Tikriausiai ji dabar ieško tinkamų poemų, kuriomis galėtų atsakyti ir į manuosius žodžius. Juk nederėtų taip po mano karštų pasisakymų atsakyti paprastai ir lengvabūdiškai „sekasi gerai, ką veiki?“. Taip, ji protingesnė, nei galvojau. Stengiasi viską kruopščiai padaryti kuo geriau…“, – mintyse kalba su savimi poetas.